Iš kiemo sugrįžęs,
          Prie tvarto pritūpęs,
Nusibraukė ašarą mažas paršiukas.
Prie aptvaro šiandien jauni žąsinai
Iš jo pasišaipė:
– Mažyli, žinai,
Kas būsi užaugęs? Dabar galvot laikas,
Pavirsi į kiaulę,
          Esi josios vaikas!
Mes skraidom,
          Dar nardom srauniam vandeny,
Kai tu – tikras paršas,
          Purve gyveni.
Mums giminės, manom,
          Net gulbės gražuolės,
O jūs nesiprausę į migį įpuolat.
Gagename šauniai,
          Įžnybti dar galim,
Paršavedės kriuksi, kai žviegia vaikeliai.
 
– Brangus – savas tvartas, šypsokis lig valiai,
Netapki tuo žąsinu, mielas sūneli! –
Ramina paršiuką kiaulaitė mama, –
– Nubrauk ašarėlę.
          Nesriūbauk!
                    Gana!

Abu pakriuksėkim:
          – Tikri žąsinai,
Todėl jiems neauga
          Stori
                lašiniai!