Žiūriu į redaktoriaus padovanotą paveikslėlį, kur matosi, kaip kažkur po žeme „gyvena“ ranka su  jos saujoje įkelta žmogaus galva. Tačiau šit, žiū, kad žodį „gyvena“ parašiau kabutėse. Ar reikia? Perskaitau gi tarytum jų nematyčiau ir suprantu jo reikšmę tiesiogine prasme: gyvena. Dabar gyvena. Tačiau kartu žinau, kad ten, kažkur po žeme, fotografijoje užfiksuotas paveikslas pragyvenęs ne metus, ne dvejus. Ir visai įtikėtina, kad pradžia atsitikusi tuo laiku, kai Lemtis mane kėlė į lopšio guolį. Ėgi, Vandeni, ką  pasakysi tu? Taip, taip, kalbu apie 1939-01-29. Juk galėjo taip atsitikti, kad ranką su padėta jos saujoje galva kažkas įkėlė į žemės guolį tų metų tą pačią dieną.
  Vandenis tyli. Tačiau ne taip, kad negirdėčiau.

1.                
Kad ir kaip tu man būtum gera – negera,
nestabdysiu, Sekunde, tavęs
Ir Akimirkos – irgi: ne! ne!
Jeigu būtų kitaip,
jeigu tukčiau, kaip meitėlis kad,
kas kiš špygą po nosimi man,
priekaištaus kas,
kad būti Žmogum neišmokstu

  Laikau rankoje paveikslėlį ir mažai suvokiu, kad vis dažniau pradedu jį vadinti abrozu, abrozėliu ir netgi abrozdu, abrozdėliu.
  Tai ne tai, kaip visuomet:
  „Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą.
  Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė“.
  Dabar buvo lengviau tarti: Dievas sutvėrė žmogų ant abrozdo ir paveikslo savo. Atrodytų, na ir – kas? Kaip pasakysi, taip nepagadysi. Kam bereikia smegenis apkrauti ženklais, kurie nekeičia turinio esmės?
 Kelintą kartą skaitau ir redaktoriaus užrašą ant abrozdėlio: Tai mano Jėzus Kristus.  Ir pirmą kartą atsiliepiu:
  – Dabar ir mano Jėzus, ir mano, redaktoriau, – pašnabždėjau, o priglaudęs prie lūpų ir pabučiavęs, jau garsiai, it pabijojęs, kad toks išpažinimas neatrodytų šventvagyste: – Man reikia tavęs, Jėzau. Ir tai nekeičia esmės, ar tave  nešiočiau prie kryželio prikaltą, ar šitaip palaidotą žemėje. Viešpatie, kelkis!
   Smulkmenų nebuvo. Pasijutau, kad esu kelionėje ir net tai, kad smegenims lengviau mąstyti abrozo ar abrozdo kategorijomis, negu  paveikslo. Tuokart redaktoriaus greta nebuvo ir aš pamąsčiau, kad tai todėl, jog mano kalboje „abrozas“ pirmiau  už „paveikslą“, kad jis arčiau mano lopšio. Niekuomet nesistengiau tokiu, atrodytų, nereikalingu darbu apkrauti smegenis, tačiau dabar... 
  Niekuomet  tokių  dalykų ir nebuvę. Dabar žinojau, kad jeigu reikėtų būtinai parodyti, kur abrozėlyje matomas vaizdas pakastas po žeme, išeičiau jo ieškoti į Ispaniją. Taip, taip, būtent ten eičiau jo ieškoti. Ir kaip ką bedarau – ar akis užmerkiu, ar užmerkiu, o šviesos daugėjo. Kelionė irgi nesiliauja. Ar einu, ar važiuoju, ar skrendu, kažkodėl tai visai nereikšminga. Svarbiausia, kad nestoviu vietoje.
 – Sakoma, kad Dievo dovanų neišmokstama, – kažkas sako ir pažada: – Nagi pamatysime, ar iš tiesų taip.

2.
Nestabdysiu, Sekunde, tavęs
ir Akimirkos – irgi.
Vis girdžiu ir girdžiu
poteriaujančius apie kančias
ir mininčius Kristų,
Mažas krikščionio kryželi,
nemanau, kad va šitaip nesopa,
bet galbūt Jėzus Kristus ne viską pasakė,
bet galbūt kryžius pridengia skausmą
kai mirštam kitaip...
 
Atsigręžiu atgal ir matau šviesą. Iš kur ji? Ir vėlgi suprantu, kad paskui mane išėjo ir žvakės. Kvepiančios bitėmis, aviliais, medumi, vašku... Aukštesnės, žemesnės, storesnės, plonesnės. Visokios, bet akivaizdu, kad eina ir šviečia. O sako, kad Dievo nėra, galvoju. Bet kas patikės, kad toks vaizdas paskui mane keliauja? Pati mažiausioji žvakė nelauktai išbėgo į priekį ir, ir:
– Dzieduli, ar žinai, koks esi turtingas? O mane ar atsimeni? Pasistenk, gal atsiminsi. Aš tavo pirmoji žvakė. Vandenis pats savo ugnimi uždegė.
   Dar to betrūko, pamaniau, tačiau žinojau, kad tikrai tai mano žvakė. Ir visos jos, visas jų bitinėlis – mano. Tačiau pasakyk kam ir išgirsi, kad plepalas, Pranuci, plepalas esi, kad ir juoktis nesinori. Na ir tegu. Tegu. Tačiau, Dieve, bent tu patikėk, kad ne nuo lubų taip iškalbu.
O  pirmoji Žvakė plevena, nenustygsta, pasakoja:
  – Užsidegiau, kai tu  jau  lopšyje. Bet, dzieduli,  ša. Neturiu teisės kalbėti, kas ir kaip lopšy, tačiau iki lopšio tu daugiau žinojai. Oi daugiau! Ir greitas, kaip vėjas. Ne, atsiprašau, vėjas ne greitas. Kaip radijo žodis, kaip mintis tuomet greitas. Turtingas, kaip išmintis. Ir lopšys tau ne jokie namai. Tavo namai Visata...
– Kas?
–Tavo namai Visata. Po lopšio jau niekuomet taip  nebuvo kaip iki jo.
– O kai lopšyje buvau?
– Šą, dzieduli. Žinai gi, kad ir Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus.  Apie tai vėliau papasakosiu. Gerai? Būtinai papasakosiu. Gal Ispanijoje, gal anksčiau.  O dabar sužinok, kad aš ir Poe žinau, ir Pro, ir redaktorių, Varną Golių dar nuo tada, kai jį šaukdavo Šklėriumi. Gali būti, kad jo tikrasis vardas Šklėrius.
– Va kaip! O tavo?
– Visos tavo žvakės, Dzieduli, vienu vardu. Tik kaip kareivai sunumeruotos. Bet apie tai irgi vėliau...

3.
Tyliai verkia akmuo
Be ašarų,  be...
Tarp horizontų įstrigo ir mano gyvenimas.
Būkit  laimingi,
Kurie bent kartą išgirs ir supras –
Nėra  taikos žmoguje,
Vien tik karas, tik karas, tik...

  Žvakė, o su eilėraščiu, pamaniau sau, bet jai tai nebuvo tyla, nes tuoj pasakė:
 – Kai tavo, dzieduli, eilėraštį numeta į ugnį, aš jį pasiimu ir išmokstu.