2017-01-31
Atėjusi gyventi, jau pradėjusi šį tą suprasti, aptikau tokius keistus objektus – slėptuves. Pirmoji tokia atmintis – slėptuvė Vabolėse, mūsų sodo pakrašty, įkalnėlėj. Joje pralaukėm, kol praėjo frontas, kažkaip netikėtai greitai, rodos, visai neseniai atgriaudėjo nuo Laukuvos pusės ir štai jau po karo. Kai viskas nutilo, duris atidarė rusų kareiviai – visai nepikti. Pakvietė išeiti – į saulėtą dieną.
Kas labiausiai stebino iš to buvimo slėptuvėj? Tyla. Buvo nemažai žmonių, jie sėdėjo ant smėlio ir tylėjo. Nuostabiausia – tylėjo net mano mama, kas jai tikrai nebūdinga. Dar tebetūnant užsidarius, pajutau keistą, negerą jausmą. Kažkas pasakė – pradeda trūkti oro. Matyt, apie tai nepagalvota įrengiant slėptuvę.
Vėliau knygose, filmuose apie karą dažnai veiksmas vykdavo slėptuvėse.
Paskui daug metų po karo statant naujus namus buvo reikalaujama įrengti slėptuves – paprastas, vėliau saugančias nuo atominės grėsmės. Kiek namų buvo galima pastatyti iš tų beprasmiškai sunaudotų medžiagų? Kiek alkanų pamaitinti už tuos pinigus? Tos niekieno patalpos virto vaikų siautėjimo teritorijom, bomžų, nors jie dar taip nevadinti, priebėgom, sandėliais, šiukšlynais.
Šiąnakt feisbuke vėl rimtai prabilta – reikia ruoštis, įrenginėti slėptuves. Kad tai, kas vyksta pasaulyje, nebėra juokai, pirmieji patikėjo milijardieriai. Kas prieš ką puls? Pasaulis prieš pasaulį, o milijardieriams pavojus dvigubas ir skriauda būtų dviguba – kas kita yra palikti kokią lindynę, kuria dalintasi su žiurkėmis, ir visai kas kita puošnius namus.
Mano patarimas ateinančiai kartai – iš patirties – pasirūpinkit, be visų kitų prabangos įrenginių, patikimai apsirūpinti deguonimi. Jo trūkumas yra baisus, gali iš bet kurios slėptuvės išvaryti į atvirą lauką, po dangum, sėjančiu mirtį – ji nebegąsdina, jokiam pavidale, tik duokit oro. Oro.
Kokie kareiviukai po šio karo, praėjus pavojui, atvers masyvias duris ir pakvies išeiti? Į kokį pasaulį? Ar bebus kam pakviesti? Ar bebus kam išeiti?
Štai šią naktį patikėjau ir aš, kad nebe juokai – ratas apsisuko.
Atidariau balkono duris, įkvėpiau drėgno, nė menkiausio vėjelio nejudinamo, dvokiančio smogu Vilniaus nakties oro ir supratau, kad nebūtinai turi kilti karas. Ir be jo žmogus nusinuodys savo miestuose – slėptuvėse. Oro! Duokit oro!
Homo sapiens. Išmintinga būtybė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2017-02-03 05:47:42
Tikras raštas. Kaip gyvenimas, kuris čia netgi stumtelėtas į priekį.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-02-01 08:03:07
Mane žavi Jūsų sugebėjimas išgryninti tai, kas gyvenime svarbiausia.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2017-01-31 19:48:03
Vertinimas to, kas nei pastveriama, nei perkama, nei parduodama yra sudėtingas užsiėmimas, tačiau Autorei pavyksta ir įvertinti, ir užgriebti, ir įtikinti. Pilnaviduriai Jūsų tekstai.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-01-31 19:25:52
Būna, šmėsteli mintys apie tai, kas darosi su pasauliu, bet jos ateina ir išeina. Tačiau kai kas nors visgi pasiekia sąmonę, užgniaužia orą:
Kokie kareiviukai po šio karo, praėjus pavojui, atvers masyvias duris ir pakvies išeiti? Į kokį pasaulį? Ar bebus kam pakviesti? Ar bebus kam išeiti?
Oras kaip gyvybės gurkšnis (tiesiogiai). Ir kaip simbolis to, kas vyksta ar gali įvykti. nebūtinai turi kilti karas.
Mano patarimas ateinančiai kartai – iš patirties – pasirūpinkit, be visų kitų prabangos įrenginių, patikimai apsirūpinti deguonimi. > kas tą patikimumą nustatys? Oras (deguonis) neuždaromas nei į stiklainį, nei į kitokį rezervuarą, neįkainojamas. Tas oras netgi nenusakomas, nebent gan kukliais žodžiais tikrosios vertybės.