Tesi tiktai žmogus, todėl ir nuodėmingas,
nesvetima tau širdperša ir atgaila.
O kiek gyvenime klaidžių ir paslaptingų vingių?
Gali paklyst, parklupt, nors ant pečių galva.
Nors ir ne viską begali suprast, iš kur tau vėjai pučia,
ir kas tiek ilgesio pripylė į jausmus,
nors nematysi kelio dėl vingraus takučio,
ir tavo širdį tartum dagtį kas užpūs.
Nors eitum dienomis tartum audringą naktį,
kai lytų, snigtų, trankytųsi žaibai,
nors ir kažko brangaus šitam kely netektum,
pailsęs kiltumei, nors šimtąkart klupai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-01-31 15:50:57
Puiki lyrika...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-01-30 21:41:53
Bravo.
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2017-01-30 20:41:01
Kas be atsitiktų, reikia pakilti... Gražiai išreikšta mintis.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-01-30 16:55:55
gražus, prasmingas pamintijimas
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-01-30 16:42:17
jau ta paskutinė eilutė...duok Dieve mums visiems jėgų nepavargti keltis suklupus...patiko,priglausiu...