Tesi tiktai žmogus, todėl ir nuodėmingas,
nesvetima tau širdperša ir atgaila.
O kiek gyvenime klaidžių ir paslaptingų vingių?
Gali paklyst, parklupt, nors ant pečių galva.

Nors ir ne viską begali suprast, iš kur tau vėjai pučia,
ir kas tiek ilgesio pripylė į jausmus,
nors nematysi kelio dėl vingraus takučio,
ir tavo širdį tartum dagtį kas užpūs.

Nors eitum dienomis tartum audringą naktį,
kai lytų, snigtų, trankytųsi žaibai,
nors ir kažko brangaus šitam kely netektum,
pailsęs kiltumei, nors šimtąkart klupai.