Jausmų žiema.
Mes – du atšiaurūs vėjai.
Ledokšniai žodžių veliasi į pusnį.
Kažin, ar atmeni, kaip saldžiai mes derėjom?
Kur tas žydėjimas,
Kur ta sula beplūstanti?
Tyla. Kas sau.
Krislų krislai. O rąstai?
Supjovėm malkom,
Nerentėme būsto.
Ranka pasiekiamas būties duotosios kraštas,
O mudu skeldėjame, byrame ir dūžtame
Į snaigių pleiskanas,
Nes pelenai ataušo,
Į tuos garsus,
Kurie tik gailiai kaukia.
Ant stalo snaudžia užsilikęs šaukštas.
Kiek ko besemsi,
Atlydys – be kaupo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2017-01-30 20:43:04
Daug erdvės pamąstymams. Ačiū.
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-01-30 16:46:13
stipru ir įspūdinga
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2017-01-30 10:36:47
Prarasto (laiko) beieškant... Betgi tas kapstymasis ataušusiuose pelenuos (su)šildo...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-01-30 09:23:53
Kaip visada ..Mintis, gelmė, žodžio galia.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2017-01-30 08:54:28
Nuoširdus
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2017-01-30 08:51:42
Puikus!
Pasiimu į mėgstamiausius.