Jausmų žiema.
Mes – du atšiaurūs vėjai.
Ledokšniai žodžių veliasi į pusnį.
Kažin, ar atmeni, kaip saldžiai mes derėjom?
Kur tas žydėjimas, 
Kur ta sula beplūstanti?
Tyla. Kas sau.
Krislų krislai. O rąstai?
Supjovėm malkom,
Nerentėme būsto.
Ranka pasiekiamas būties duotosios kraštas,
O mudu skeldėjame, byrame ir dūžtame
Į snaigių pleiskanas,
Nes pelenai ataušo,
Į tuos garsus,
Kurie tik gailiai kaukia.
Ant stalo snaudžia užsilikęs šaukštas.
Kiek ko besemsi,
Atlydys – be kaupo.