Kai pakėliau akis į pilką žiemos dangų,
pamačiau miesto kaminų nejaukumą,
todėl protas liepė širdžiai išlaikyti atstumą,
kad matyčiau gyvenimą švarų ir saugų.
Dabar į naują knygą surašęs būties tvarką,
ilgokai lopęs kandžių sugriaužtą karmą,
velkuosi švarką su geltonu lopu, imu liktarną
ir einu gaudyti varnų į Ramybės parką.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-01-30 21:50:56
Dangus pilkas, juoduliai žemai... Tarsi nieko naujo būties knygoje. Bet ne. Yra slinktis.
Per ilgumą tęsiamas savišvietos žygis. Gal su klajoklio žvaigžde ir stilizuota Menora. Kaip bebūtų, lopas aiškus kaip lempa.
Rūbo dizainas, o ir bendra stilistika, meta ir prielaidą, kad Ramybės parke protas išjungtas, žioplinėjama su varnomis, pasiduota savieigai. Ilgesys sublimuotas per kaliausę keliauninkę. Laisvasis skridimas paskui širdį.
(Mano rekonstrukcinė vaizduotė sako, kad vienam ramiam parke kadaise gyveno (eil.) varna turi gerą karmą. Remiantis pastarąja savybe, galima būtų galvoti, kad Parko kryptis pasirinkta intuityviai).
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-01-30 21:40:18
Autorius neskiria kuosų ir kovų nuo varnų. Visa kita yra labai gerai :)
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-01-30 20:14:09
Originalu
Jeigu su liktarna, reiškia naktį. Nebijote, kad kokia nors vėlė čiuptelės už kojos? Tada ir varnos neberūpės.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-01-30 17:05:09
kap visada indausiška ir įdomu