Rūdija metalinis „Niekados“,
Akis užmerkia naktyje pelėdos...
Juk netikėjai, kad pasikartos
Sušokto valso žingsnis lėtas,
Kai grindys jūra nubanguos,
O gintaras sušildys saują...
Nušvis šviesa tuščiuos languos
Ir gims pasaulis vėl iš naujo,
Ir dangūs leisis ant žolės,
Nes žvilgsnis nukreiptas į viršų,
Kur beržas saulę pakylės
Lapus numetęs „Nepamiršiu...“
Ne, nepamirši – aš tikrai žinau
Ir pats juk prisiminsiu viską.
Bet skolą jau likimui grąžinau
Per skausmą, liūdesį...
.........................................................................
Lai tviska
Geltoniu lapai, gintarai, langai –
Taip šypsos saulė, kai žiūri į viršų.
Ne – „Niekados“, nes tu nepavargai.
Taip – „Nubudau!“.
Ir sapnas – „Nepamiršiu...“
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-01-31 09:34:17
Įspūdinga...
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2017-01-29 22:21:20
va, gerb.Adzius viską labai išsamiai ir ką norėjau pasakyti jau pakomentavo, todėl ką jau aš čia.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-01-29 20:02:37
Puikios eilės skirtos lyrinio herojaus nubudimui.
Priglausiu. Ačiū.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-01-29 17:28:34
labai gražus, svajingas nubudimas...romantika
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2017-01-29 15:23:49
gražus nubudimas
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-01-29 06:56:55
Pas lyrinį herojų grįžta šviesa ir jėgos... Nubudo gyventi toliau.
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-01-29 00:15:56
pirma eilute pasakyta viskas...malonaus poskonio eilės, tokios...purios...