Rūdija metalinis „Niekados“,
Akis užmerkia naktyje pelėdos...
Juk netikėjai, kad pasikartos
Sušokto valso žingsnis lėtas,
 
Kai grindys jūra nubanguos,
O gintaras sušildys saują...
Nušvis šviesa tuščiuos languos
Ir gims pasaulis vėl iš naujo,
 
Ir dangūs leisis ant žolės,
Nes žvilgsnis nukreiptas į viršų,
Kur beržas saulę pakylės
Lapus numetęs „Nepamiršiu...“
 
Ne, nepamirši – aš tikrai žinau
Ir pats juk prisiminsiu viską.
Bet skolą jau likimui grąžinau
Per skausmą, liūdesį...
.........................................................................
 
Lai tviska
Geltoniu lapai, gintarai, langai –
Taip šypsos saulė, kai žiūri į viršų.
Ne – „Niekados“, nes tu nepavargai.
Taip – „Nubudau!“.
Ir sapnas – „Nepamiršiu...“