2017-01-28
 
Jei tai nebūtų paprasčiausi dienoraščiai, kuriuose mėginu atsekti vyksmo datas – kartais aptinkamas čia pat, dabarty, kartais išsibarsčiusias dešimtmečiuose ir  juos sujungiančias, tai tekstą pavadinčiau „Išprievartautas protas“.
 
Mintis rašyti kilo paskaičius kito autoriaus tekstą, kurį skaitydama supratau, kad nieko nesupratau, bet visa esybe pajutau, kad tame tekste slypi gili prasmė, tik ją reikia atkoduoti, suprasti, apie ką konkrečiai rašoma, kodėl tokiu būdu, o ne atviru kodu. Skaičiau tekstą dar ir dar kartą, kol ėmiau kai ką suprasti. Ranka pati, be mano valios, surinko klaviatūroj pavadinimą: „Išprievartautas protas“. Tik negi rašysiu sau? Pasijutau nejaukiai – kodėl man atrodo, kad greta manęs nėra, vis nepasitaiko pašnekovo, kuriam tai rūpėtų, galinčio suprasti. O gal tai aš nepakankamai įvertidavau sutinkamus žmones. Iš anksto prašau – nieko blogo, ypač asmeniško, nepagalvoti, tai tik mintys, kurių nepriskiriu niekam – apie kalbėjimą neatviru kodu, dėl kurių nors priežasčių negalint, nenorint ar nesugebant atvirai išsakyti tai, kas neduoda ramybės. Kartais suabejoju, ar to išsakymo kam nors reikia, bet vis tiek parašau ir pamirštu – mano priedermė parašyti, bet ne mano, pasaulio, reikalas suprasti ar nesuprasti. Gal jis dar  nepajėgus suprasti, gal mano nesugebėta parašyti taip, kad suprastų.
 
Tų priežasčių rašyti ar kalbėti ne atviru kodu gali būti įvairiausių: baimė – represijų, pajuokos, keršto, nenoras sugadinti visuomenės opiniją apie save, paprasčiausias paskaičiavimas, kiek kalbėjimas atvirai gali kainuoti, drovumas bijant ką nors įskaudinti, likti nesuprastam, palaikytam kvailiu, jei tai būtų viduramžiai – eretiku, o dar visai neseniai – liaudies priešu. O eiliniam mąstančiam žmogui, ypač neturinčiam bendraminčių, draugų, oi kaip norisi rašyti, netylėti, išgirsti atsaką, nes neišsakytos mintys degina, neduoda ramiai miegoti, bet rašyti taip, kad tie, kam nereikia, nesuprastų, o tie, apie kuriuos rašoma, kam adresuojama,  pajustų visą plunksnos aštrumą. Manau, kad kiekvienam autoriui norisi, kad parašytą suprastų tie, kieno nuomonė autoriui svarbi, ir nors jie neatsilieptų viešai, bent pagalvotų – šaunuolis, kaip teisingai perprato ir kaip taikliai pasakė. Per tokį kalbėjimą susišaukia savo laikmečio giminingos sielos.
 
Būna, kad tokiu užmaskuotu kalbėjimu niekingos sieliūkštės realizuoja šuns pasaloko sindromą – kalbant netiesą apšmeižti nekaltą, pačiam liekant neatpažintam. Savitą išminties užtaisą slepia ir patarlė – tyla gera byla. Patylėsi – nenukentėsi.
 
Mano vaikystėj būta šviesios asmenybės – dailininko Vytauto Pečiūros. Tai buvo linksmas žmogus, labai mylėjęs vaikus, mėgęs su jais bendrauti. Tais retais atvejais, kai mama atsiveždavo mane į Vilnių pasimatyti su giminėm, sužinoti naujienas – kada išauš tas pavasaris, kai jau laisvoj Lietuvoj sėsim morkas ar be baimės klausysim Bernelių mišias, nesirūpindami, kas ten glaustosi už pilioriaus, skurdžiose pokario parduotuvėse pamėginti apsirūpinti batais, rūbais, aš kaip šventės laukdavau susitikimo su dėde, nesvarbu, kad kartais ir likdavau alkana, nes valgyti nebūdavo kada, reikėdavo juoktis ar spręsti rebusus. Jei man pasisekdavo, dėdė džiūgaudavo vos ne labiau už mane – iš tos mergaitės užaugs žmogus.
 
Sykį, išgirdęs mano balsą, dėdė dar nė nenusivilkusią paltuko sugriebęs už rankos tempte nusitempė mane į savo dirbtuves – ką tik baigęs tapyti paveikslą, dar jokio žinovo neklausęs nuomonės, o mano vertinimas esąs pats svarbiausias. Pastatė mane priešais paveikslą, atitraukė užuolaidas, laukia  verdikto, o pats tiesiog spirga iš nekantrumo: „Na, kaip?“
Man paveikslas patiko, bet kažkas trikdė, todėl neskubėdama pradėjau iš tolo – gražus, linksmas, jaukios, šviesios spalvos, ypač gerai nutapytas tas ežero krantas, taip ir norisi prigulti ant žolytės... Staiga savo kaimo vaiko natūra perpratusi, kas ne taip, išpoškinau:
– Tik tos pušys nepušiškos!
Dėdė sutriko, žvilgt į mane, žvilgt į paveikslą, vėl į mane ir staiga užsikvatojo. Suėjo namiškiai, dėdė, nesiliaudamas juoktis, pasakojo jiems kas nutiko, paskui atėjusiems draugams aiškino, kokie nieko verti visi ten futurizmai, modernizmai, o svarbiausia esą tik ar pušiškos pušys. Man nors skradžiai prasmek. Nebeilgai buvo lemta mums bendrauti. Jis mane vieną, be pašalinių nusivesdavo apžiūrėti paveikslų ir nebesijuokdavo, nors vertindavau taip, kaip supratau. Kartais tik patylėdavau ties kuriuo paveikslu ir jis neklausinėdavo.
 
Viena yra kalbėti atvirai ar net patylėti su geranoriškai nusiteikusiu dėde,  visai kas kita – su sudėtingu, žiauriu, kartais niekingu pasauliu, kai ant kortos statoma daug, o kartais ir viskas, todėl įvairiais istorijos tarpsniais kalbėjimo įslaptintu kodu metodas ištobulinamas iki krištolo spindėjimo – ir humaniškasis, ir niekšingasis jo variantai ir jau bene pusę tūkstantmečio to mokomasi iš nuostabaus vadovėlio – Erazmo Roterdamiečio „Pagiriamojo žodžio kvailybei”, pasiūliusio nuostabią priemonę – alegoriją. Kvailybei galima priskirti viską, jos juk inkvizicija ant laužo sudeginti negalėjo.
 
Mūsų tėvų kartai taip pat teko rinktis, bet jiems nebuvo leidžiama net pasirinkti tylėjimo, buvo verčiami lipti į tribūną, skaityti prakalbas, šlovinančias diktatorius arba  kaip Galilėjas Galilėjus pasakyti: „Ir vis dėlto ji sukasi!”
 
Gal nežinojau, gal pamiršau vardą žmogaus, pokary tas prakalbas pavadinusio išprievartautu protu. Kaip ir nuo amžių, gelbėjo „Pagiriamasis žodis kvailybei“ ir alegorijos – mūsų dainiai į istorinių asmenybių lūpas įdėjo laisvės žodžius.
 
Suprantu, kad visais laikais buvo pretekstų kurti pagiriamuosius žodžius kvailybei, ne išimtis ir dabartis, tik ko, būdami laisvi, dabar bijom netekti, todėl tylim arba kalbam iš tribūnų visuomeniniais, politiniais klausimais įslaptintu kodu ir alegorijomis, tarsi ir niekieno nepersekiojami rašom literatūros kritikos, kitų meno šakų kūrinių vertinimui išprievartauto proto tekstus – savų niekšelių rūstybės, kad dar bus sumažintas atlyginimo minimumas, apmokestintos pašalpos, įteisintas mokestis už vietą kapuose, pritrūks darbo vietų juodadarbiams užsieniuose? Inkvizicijos laužai nebeliepsnoja, Lietuvoj Sibiro nėra... Susirgom baimės priklausomybe?
Pamąstykim.