Santrauka:
Sausį dar galima atsiremti ir į atmintį, vis dar gyvą 1991 m. patirtį... ir ne tik...
Be jūsų aš niekas — tik šaltas akmuo,
tik ledas viduržiemį gūdų,
neglostys manęs nei žvaigždė, nei mėnuo,
nei saulė iš ryto nubudus.
Palaidojau viltį aš sausio snieguos —
ją baltą it paukštę nužudė,
kiek nužengė žemėn, kiek kilo danguos —
vis netektys bandė užgrūdint.
Ne aš tai buvau, ne mano lemtis —
kas paukštę narve užrakino,
nors naktį kiekvieną čia sapnas atklys
ir belsis tyliai į krūtinę?
Tai rauda akmuo, ir drėksta akys,
kai tūkstančiai meldžias Tėvynei.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2017-01-29 22:02:54
Taip. Netektys tik užgrūdina...
Paprieštarausiu žemiau esančiam komentarui.
Malda išmokė ir dėkoti, ir susikaupti, ir kilti aukštyn.
Gramzdina tik nuodėmė.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-01-29 17:54:11
Tai motinų rauda išreikšta per akmenį. Malda išmokė žmogų klauptis...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-01-28 19:30:50
puikus sonetas, patriotizmo dvasia
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-01-28 16:21:27
GRAŽI emocija...