Be jūsų aš niekas — tik šaltas akmuo,
tik ledas viduržiemį gūdų,
neglostys manęs nei žvaigždė, nei mėnuo,
nei saulė iš ryto nubudus.

Palaidojau viltį aš sausio snieguos —
ją baltą it paukštę nužudė,
kiek nužengė žemėn, kiek kilo danguos —
vis netektys bandė užgrūdint.

Ne aš tai buvau, ne mano lemtis —
kas paukštę narve užrakino,
nors naktį kiekvieną čia sapnas atklys
ir belsis tyliai į krūtinę?

Tai rauda akmuo, ir drėksta akys,
kai tūkstančiai meldžias Tėvynei.