Santrauka:
leiskim medžiams sulaukti senatvės.
Prisėskim prie to medžio,
kur dar vakar verkėm.
Jis visko nebepamena. Nurimk.
Tyla nuvysta prieš jo tyrą gelmę,
pasiutęs vėjas žaidžia šakomis,
bet jis to nesupranta,
jis dar kvailas.
Kiekvieną akimirką tetrokšta jis numirt.
Jis panašus į jauną vaiką
įšūkiais, kvailiojimais, viltim.
Lemtis dar nesuraižė jo šakų.
O medi, medi... leisim tau numirti.
Ir tyliai tyliai nugalėjęs nieką,
jis pasilieka savimi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tina Rein
Sukurta: 2005-05-20 12:13:24
Kažkaip sujauktas... ir kodėl pvz. kiekvieną akimirką jis trokšta numirt?
:
Sukurta: 2005-05-20 07:51:18
"Kiekvieną akimirką tetrokšta jis numirt.
Jis panašus į jauną vaiką
įšūkiais, kvailiojimais, viltim.
Lemtis dar nesuraižė jo šakų."
"Ir tyliai tyliai nugalėjęs nieką,
jis pasilieka savimi."
Painu ir neskamba :)
Tai ko nepaliečiau - su žavesiu :)
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2005-05-19 20:22:38
gal ir panašus į vaiką tasai medis, tik vaikas netrokšta numirti. Negalima rašyti apie troškimą mirti.