Prisėskim prie to medžio,
kur dar vakar verkėm.
Jis visko nebepamena. Nurimk.
Tyla nuvysta prieš jo tyrą gelmę,
pasiutęs vėjas žaidžia šakomis,
bet jis to nesupranta,
jis dar kvailas.
Kiekvieną akimirką tetrokšta jis numirt.
Jis panašus į jauną vaiką
įšūkiais, kvailiojimais, viltim.
Lemtis dar nesuraižė jo šakų.

O medi, medi... leisim tau numirti.

Ir tyliai tyliai nugalėjęs nieką,
jis pasilieka savimi.