Kaip man sekti Tavim
          ir Tavęs neišduot,
kai sugriuvę namai  
           ir tik aidas namuos,
kai nuo skausmo išdžiūvęs
           širdies šulinys
ir į kulną įkalta
           surūdijus vinis…

 Kaip man sekti Tavim
          ir vilties neprarast –
net juodžiausioj nakty
           Tavo valią atrast –
ir ieškoti vien jos,
           lyg skaisčiausios žvaigždės,
patikėt, kad išves –
           rasti kelią padės…
 
Kaip man sekti Tavim –
          nenustoti mylėt 
ir savęs, artimų,  
           ir namų negailėt –
nuolankiai sugrąžint,
           ką gavau dovanai,
ir tik Tau nusilenkt,
           nes Tu vienas žinai,
 
kam ta skausmo gelmė –
          ta baisi praraja 
ir kodėl aš turiu  
           vienas pereiti ją…
Aš meldžiu tik šviesos,
           kad Tavęs neišduot,
kai griuvėsiai – namuos,
           o šuliny – ne vanduo...