Net labai neprašau, kad tikėtų,
jog būtis ir tokia gali būti –
skamba žodis, 
gieda Šklėrių gaidžiai kaip padūkę,
o prie Ūso balos – Karlonai,
įsikibę į mažą kalnelį,
kur kablys  palubės
laiko lopšį nuleistą prie žemės...

Ėgi, ponai dzūkeliai,
apsirėdę mišku ir linu,
grikių košės skaniai prisivalgę,
neišnykite tyliai, kaip kanapės, linai,
neišdžiūkite kaip
po melioracijų pelkės.

Gaila, jeigu išties, kaip sakyta,
Dievas verkia, kad būti kitaip neišmoksta,
ir todėl – nors gal keista, bet aišku –
kodėl neišmoksta savęs įsimint kūrinys,
iš lopšio į Žmogų įkeltas.
Vos tik per slenkstį ir... ša!
Tyli ne tik išmintis;
atmintis – irgi.
Tik protas, atsilošęs toliau,
pabarbena skausmingai į Dievą:
 – neišduosiu  tavęs, mano Tėve.
Ačiū, kad kraujas išmokęs tekėti,
ne vien tik per smegenis teka...
O, šalie! O, Savęsp!
tavo  krantuos, kurie irgi kaip upės teka,
aš jaučiuosi arčiau prie gaidžių...
– Kakariekū, gaidžiai lopšyje,
Budinkite, kelkit Ispaniją,
neužmiršę ir tų, kurie kapuose.

Redaktorius.
– Ar kada  nors padėkojai Pakeleiviui? Nemanau, kad... tačiau jeigu sumanytum, neužmiršk tai padaryti ir už mane. Seniai pastebėjau, kad po judviejų šnektos lyg ir  budresnis jautiesi. Kaip ir Genio pasiklausęs.
– Į šviesius  žmones  žiūrėti, kaip ir į saulę, reikalingi  tamsūs akiniai.
– Neturi?
– Kakariekū, redaktoriau. Sarmata.  Ačiū jiems ir už save, ir už  tave.