Šiąnakt iškeptą Mėnulį
oriai įnešu į menę.
Jis primena magišką rutulį,
bet man svarbiau odinė liemenė.
Todėl kąsnį kišu į jos kišenę
ir su pamišėlių uodų kaimene
lekiam į Naująją Akmenę,
bet ten tupi cementinė senė.
Mėnulį kartu surysim
Naujam Rytui brėkštant
su šaltom uogom ir žuvim,
trupinius surinkę į lėkštę
pabersim geriems kėkštams,
suliedami gamtą su savim.
Ir tuo lėkštą sakmę baigiu sekti –
susitikime kitą, žvaigždėtą, naktį.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2017-02-06 11:11:57
Dar susitiksime, bus penktas metų laikas...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-01-22 22:51:23
Ką nors rimto pasakyti galima ir juoko forma. Nebūtina gi virkauti visą laiką ant takelių.
Bet kokia ir kieno forma čia – klausimas... Ko gero, paprasčiausia būtų pasijuokti ir nekvaršinti galvos. Nors negaliu nepastebėti, kad šitoje sakmėje vietoj magijos – tik žemiški vyksmai. Odinė liemenė, skūroj kišenė, cementinis negyvas pavidalas, skubus rijimas, šalti puotos likučiai (ir savęs suliejimas su gamta – dirbtinio akto išraiška; be to, taip privalgius, susilieti su krūmais tikrai traukia).
Nekokia mėnesiena.
Todėl žvaigždėta naktis – būtų kažkas kitokio, gal su tikru, ne keptu Mėnuliu, su magija ir savaiminiu susiliejimu. Pavadinimas klausia, ar taip gali būti, ar įmanomi žvaigždžių takai.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-01-22 16:45:00
Labai gražiai mokat papokštauti