Šiąnakt iškeptą Mėnulį
oriai įnešu į menę. 
Jis primena magišką rutulį,
bet man svarbiau odinė liemenė.
 
Todėl kąsnį kišu į jos kišenę
ir su pamišėlių uodų kaimene
lekiam į Naująją Akmenę, 
bet ten tupi cementinė senė.
 
Mėnulį kartu surysim
Naujam Rytui brėkštant
su šaltom uogom ir žuvim,
trupinius surinkę į lėkštę
 
pabersim geriems kėkštams,
suliedami gamtą su savim.
Ir tuo lėkštą sakmę baigiu sekti –
susitikime kitą, žvaigždėtą, naktį.