Už lango lyja.
Sausio vakaras – ilgas be galo.
Nesimiega.
Skaudžiai ilgu.
Atminties labirintais klajoju.
O tu? Ar atsimeni? Kartais?
Neprašau, kad mylėtum.
Neprašau, kad atleistum.
Į akis pažiūrėtum.
Kad paliestum ranka
Laiko – skulptoriaus naują raštą įrėžtą veide.
Kaip kadais pavadintum vardu...
Leisk, prašau tik,
Šitą vakarą, ilgą be galo,
Kada lyja už lango,
Nesimiega, skaudžiai ilgu ir vieniša –
Leisk, prašau bent
Pabūti katyte Niurka
Ant tavo kelių...
Sutinku net išmokti murkti
Mainais į glostančių rankų šilumą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-01-22 16:52:29
Skausmingai per katyte išreikšta vienatvė.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2017-01-22 08:49:41
Giluminis ir tikras ilgesys su katytės žaisme - geras derinys mintims...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-01-22 03:43:21
Taip ir jaučiu tą ilgesį ir vienatvę...