Už lango lyja.
Sausio vakaras – ilgas be galo.
Nesimiega.
Skaudžiai ilgu.
Atminties labirintais klajoju.
 
O tu? Ar atsimeni? Kartais?
Neprašau, kad mylėtum.
Neprašau, kad atleistum.
Į akis pažiūrėtum.
Kad paliestum ranka
Laiko – skulptoriaus naują raštą įrėžtą veide.
Kaip kadais pavadintum vardu...
 
Leisk, prašau tik,
Šitą vakarą, ilgą be galo,
Kada lyja už lango,
Nesimiega, skaudžiai ilgu ir vieniša –
Leisk, prašau bent
Pabūti katyte Niurka
Ant tavo kelių...
 
Sutinku net išmokti murkti
Mainais į glostančių rankų šilumą.