Pušyno rankomis nurieda
Geltonas veidas pilnaties.
Žiema atbrido sausio pėdom,
O tu jau vasaros ilgies.
Akis užmerktas gelia bitės
Baltais sparnais iš debesų.
Šaltoj tyloj įsiklausyki –
Juk puikiai žinome abu,
Nakčia tik pasakos nemiega.
Aš tavo pasaka,
O tu –
Tamsoj man dovanoji dieną,
Išpuoštą kvepiančiu šerkšnu.
Ant lūpų bučinys palieka –
Balta šio sausio paslaptis,
O mėnuo šypsos, beria sniegą,
Pūgoj neleisk man pasiklyst.
Neleisk pamiršti sniego skonio,
Tarsi nuo vyno apsvaigau.
Ir baltą pasaką iš naujo,
Jei panorėsi, seksiu tau...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2017-01-22 21:22:30
Gražus meilės romansas.
Užburiančios puošnios metaforos, melodinga eilėdara, įtraukianti emocija.
Baltoji meilės pasaka... Puiku!
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-01-22 08:15:05
Nuostabi, jaudinanti pasaka.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-01-21 20:16:09
skaidru, trapu, lengva
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-01-21 17:47:08
Iš tikrųjų graži pasaka...
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-01-21 12:50:32
kaip jaudinančiai skamba kiekviena eilutė, glaudžiu...