Jis           
Apsidairyk –
šita būtis (išgirsk –
aš nesakau: šalis,
sakau: būtis šita) Savęsp vadinasi.
Kartoju tai kaip poterius,
nesgi iš patirties žinau:
dar atsisveikinti nespėju,
o jau girdžiu – – –
vieniems žemynas, kontinentas ji,
kiti kaip į planetą rodo,
treti po ją kaip kosmosą skraidyti mokos
O tau, regiu, šita būtis: lopšys

Aš
– Nepanašu?
Beje, iš kur ir kas esi...
Nors, regisi, gyvybės kvapą jausdamas,
galėčiau to neklausti, –

pasakė it manęs nė negirdėjęs.

Jis
– Negaila, kas ir kaip parodo į save,
tačiau kiekvieno iš žmonių esmė, jo pagrindas –
iš žemės molis paimtas,
kitaip – Adomo lipdinys         
ir kraujas per jo Ievą tekantis.

Aš
Taip paprasta?
Galbūt tik iki lopšio taip?.

Redaktorius:
– Su kuo tu čia? Kas jis? Dvasia?  Aidas? Dievas?
– Panašu, kad  pastarasis. Arba dar lopšyje man esant sveikata sušlubavo ir aš kalbuosi su savimi. Vidini, beje, kodėl tu, Vidini, vaidini redaktorių? Juk nemoki juo būti. Sakau, nemoki ir niekuomet nebuvai...
 – Dar to betrūko! Iš tikrųjų labai panašu, kad tavo sveikata sušlubavo. Redaktorius aš, Pranuci, redaktorius. Ir, manyčiau, kad  neblogas, jeigu nesu nei bolševikas, bei fašistas, nei anarchistas... O kad  nemoki žmogaus skaityti, tai atsiprašau. Lyg ir stengiuosi.
– Nepyk, redaktoriau, regisi, pasikarščiavau. O Ispanijos fašistai man patinka. Jie nenaikina žydų...
– Italijos taip pat...
– 0 sovietų Rusijoj jų visai nėra..
– Dėl to neverta džiaugtis. Ispanijos koncentracijos stovyklos pastatytos jų pavyzdžiu...