Keturi skaičiai  –  į metų datą: 1939
Dar keturi – į mėnesį ir dieną: 01-29
Nežinau, kas galėtų tiksliau už Ispaniją
užrašyti ir mano portretą...

Skambina, kaip tada
po visą Savęsp –
nuo kojų padų iki kepurės,
sako, senas, jau mirti reikia.

Betgi, o Dieve,
lopšys – ne kapinės.
Nežinau, kodėl šitaip –
kodėl kalendoriams peizažai seni nepaklūsta.
Neužsiverčia jie,
kaip celofanas nei rūdija, nei pūsta.
Gali būti, kad man jau vaidensi,
kad dvasią bedantę
iliuzijomis maitinu.

Keturi skaičiai – į metų datą: 1939
Dar keturi – į mėnesį ir  dieną: 01-29
Nesureikšminu savo  gimtadienio
ir nemanau, kad  parašysiu poemą.
Bet, lopšy, kur tave man padėti?
Kita vertus, ar ką nors brangesnio turiu?
Apartamentas tu man.
Prieglobstis dvasiai paniukinti.
Meistrauti prie Žodžio
Ir tikėti, tikėto, tikėti,
kad jeigu kažko neišmokęs,
Daug laiko mokyklai  turiu.

Keturi skaičiai – į metų datą: 20??
Uždegė žvakę –  tegu...
Dek, žiburėli, spindėk,
Be pelenų...