užmerkusi akis tave matau...
regiu, kaip vėjas tau sušiaušia plaukus,
kaip plaikstos rūbas ant stipraus liemens,
kreivoką šypseną
ir švarką permestą ant rankos –
aš taip seniai to reginio išalkus...
tave man mena rudeninis vėjas...
žiemos pūga, pavasario lietus...
ir vasaros kaitra,
ji kraujin man įliejo
karštos ugnies –
jos niekas neužpūs...
tave dažnai sapne matau
ir pavargstu lyg visą naktį šaukus –
ilgėtis noriu... ir kentėt...
nekęsti ir mylėt –
lig gyvuonies –
aš niekad nesiliausiu šito laukus!
tu man išliksi toks –
padykęs... susivėlęs...
iš vizijos lakios,
svajų berniokas spindinčiom akim...
aš sutinku tavęs savam pasauly laukti,
tik su tavim pasidalinti meilės paslaptim...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-01-17 17:11:25
nerimastinga, ilgesinga, be galo jautru
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-01-17 00:13:04
Užpavydėčiau autorės vyro vietoje :)
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-01-16 23:34:26
Romantiškos svajonės.. Graži vizija :)
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-01-16 15:31:03
Nepaprastai lyriškai perteiktas ilgesys ir laukimas tiek, kiek reikės.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-01-16 13:38:48
Labai nuoširdus kalbėjimas, it vieno jautraus atodūsio nulietas...