užmerkusi akis tave matau...
regiu, kaip vėjas tau sušiaušia plaukus,
kaip plaikstos rūbas ant stipraus liemens,
kreivoką šypseną
ir švarką permestą ant rankos –
aš taip seniai to reginio išalkus...

tave man mena rudeninis vėjas...
žiemos pūga, pavasario lietus...
ir vasaros kaitra,
ji kraujin man įliejo
karštos ugnies –
jos niekas neužpūs...

tave dažnai sapne matau
ir pavargstu lyg visą naktį šaukus –
ilgėtis noriu... ir kentėt...
nekęsti ir mylėt –
lig gyvuonies –
aš niekad nesiliausiu šito laukus!

tu man išliksi toks –
padykęs... susivėlęs...
iš vizijos lakios,
svajų berniokas spindinčiom akim...
aš sutinku tavęs savam pasauly laukti,
tik su tavim pasidalinti meilės paslaptim...