labai jaukios ir mielos eilės

Perskaičiau su malonumu. Bet pradėsiu gal kiek iš toliau, savo įsivažiavimu į šį sapną.
Kiek tenka vienur kitur girdėti Jūsų dainų, pagaunu jau tarsi pažįstamo improvizacijų. Kartais būna teksto pokyčių, būna ir kažkuo panašios harmonijos, nors visa tai greičiausiai reikia priimti lanksčiai – kitąkart vėl kažkas keisis.  Pavyzdžiui, Niekada, priedainyje vieną kartą nuėjęs į minorą, kitą kartą jį gali šviesiai paleisti į debesis. Gal tai melodijų bandymai, naujo paieškos, o gal ir atlikimo niuansai (vienodai nebūna).
Taip ir ši slinktis. Nors čia vidinio gyvenimo pusnynai ir pakilimo takas, besidriekiantis per  miegą-nemiegą, šunelio (kaip aš) laisvę, juoduko (galbūt) išbaltėjimą, – taigi patalai kiti, visgi pabaigoj man iškart nudribo varlė (eil. (Ne)įminta mįslė). Po sapnų – būna. Įžeminantis kontrastas.
O vis tiek nauja ir labai graži šio sapno pabaiga – ta aprėminusi skardinė būda.
Kelyje link dvasiai jaukios priebėgos, siekiamybėje nutikę žaismingi apšalimai anaiptol nepanaikina rimtosios (giluminės) minties.
Tokia štai mano būdelė, kur pažodžiui truputį panagrinėjama, bet priimama visumos poezija.
 
Kiauktelėjimai, ko nesupratau arba nepajutau:
Keturiom visom > Visom keturiom? Tiesa, skambesio niuansas kitas, originalas gal ir geresnis atsispyrimui;
Kai Būtis į Nebūtį sprūsta,
Dar sūpuojasi krėslas tada… > kažko riečiasi lengva šypsena dėl tada
Nors ji neprošal, net kalbant apie Būtį ir Nebūtį.