Kaip gera miegoti, kai sninga!
Mano sargas – už lango žiema.
Kai užklumpa naktis išganinga,
Būdoje atsidūsta šuva...
 
Jis jaučia: neliko grandinės,
O kvėpuoti tapo taip lengva!
Keturiom visom atsispyręs
Virš pusnių, virš pusnių, jau ir skrenda
 
Viršum miško, ežero, kelio, –
Nepasiektų net kamino dūmai.
Nuplasnojusio juodo šunelio
Išsigąsta apšalę lėktuvai.
 
O paskui lyg ausį kas kaso,
Židiny snūduriuoja žarijos,
Nuo namų to svaiginančio kvapo,
Nuo žvilgsnio iš sienos Marijos
 
Šeimininkas iš lėto užsnūsta
Ir nusvyra geroji ranka.
Kai Būtis į Nebūtį sprūsta,
Dar sūpuojasi krėslas tada…
 
…kaip gera miegoti, kai sninga,
Pažadėk, jog taip bus visada!
Išsisklaido naktis stebuklinga –
Virš ausų – vien skardinė būda.
 
Nerijus Laurinavičius
2017-01-14