Ak,  lopšy,
nežinau, kur reikėtų ieškoti tavęs,
jei tikėjime, jei kraujuje,
jei Savęsp (Ašašai) šalyje
neturėčiau...
Kaip nori žiūrėk –
pro sapną nakty, 
pro vokus akių užmerktų,
pro ilgesį, atminti, protą,
tu, lopšy, kaip širdis
Įkelta į krūtinę:
vis plaka, vis plaukia
vis sopa...

Nelengva įtikinti žodį,
kai vergas jį laižo kas dieną,
kad jis, atsiskyręs nuo molio,
į laisvę išeitų,
nors žino, kad reikia.

Prieštaros daug,
Sako, neužmiršk,
kad Dievas Adomui
ne tik molį palikęs;
jį, Žodį –  taip pat.
Kas iš molio (Adomo) beliktų tuomet,
jei jis – be Žodžio?

Redaktorius:
 – Ak, kaip  gera iš lopšio painkšti. Kad ir man norisi. O jeigu tuomet tą Adomo molį atgal į lopšį?
 – Sakai, atgal?
 – Reikia manyti, kad jo asmeninis molis lopšio neturėjo. Šlept lept ir... Adomas. Gyvenk! Še dar Ievą į žmoną. Ir tik tuomet jau žmogus. Kad ir Francisco Franco.
 – Sakei, fašistas.
 – Ne, ne. Lopšyje fašistų nebūna. Ar aš jau užmiršęs?     
 – Atrodo, kad – ne, tačiau potraukis segti prie šono kardą jau atsiranda.
 – Va, va, Pranuci, dabar svarbu nežiopsoti ir stebėti, kas kaip jame dedasi, kaip kas atsiranda ar išnyksta. Po pergalės Francisco Franco pareiškė: „Ispanai, būkite budrūs! Karas prieš vidinį ir išorinį priešą vyksta toliau.“ Ir štai parašyta: 1939 m. vasarą Madride kasdien sušaudydavo apie 250 asmenų, Barselonoje – 150, Sevilijoje – 80.