***

garuojant nakčiai gersiu grūstą stiklą
iš tavo delno lyg ėriuko pėdos
nuo sauso sniego tavo žvilgsnis tviska
kuo mes pavirsim – ar jauti?
                                       užgieda
pirmi gaidžiai ir pasaka nutrūksta
– iš aš buvau ten – laimingiausioj vietoj–
ten savo sparną verkiantį paliksiu
atvirtus į save
                      nes nebelieka
takų pareit pro draskančius brūzgynus
suplyšusia širdim korėtą naktį
kur taip gražiai ir ilgesingai lyja
kad dar norėtum bent trumpam apakti...
Iglė

2017-01-12 11:50:15

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-01-14 16:00:12

nepaprasto grožio eilės

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2017-01-12 23:22:26

Primena Liutaurą Degėsį. Man jis žiauriai patnka, deja, vienas iš neįvertintų Lietuvos poetų. Matyt blato LRS neturėjo, o gal, kad pernelyg lyriškas.