garuojant nakčiai gersiu grūstą stiklą
iš tavo delno lyg ėriuko pėdos
nuo sauso sniego tavo žvilgsnis tviska
kuo mes pavirsim – ar jauti?
                                       užgieda
pirmi gaidžiai ir pasaka nutrūksta
– iš aš buvau ten – laimingiausioj vietoj–
ten savo sparną verkiantį paliksiu
atvirtus į save
                      nes nebelieka
takų pareit pro draskančius brūzgynus
suplyšusia širdim korėtą naktį
kur taip gražiai ir ilgesingai lyja
kad dar norėtum bent trumpam apakti...