Padėki užsimiršti man...– prašei nakties.
Ir išgirdai prie lango šnarant uosį:
Ne, niekada, nes tu padovanosi,
Brangiausia, ką turėjai, – sau ir dar kitiems.
Tik nedalinki graužaties ir melo,
Kad viskas laikina, išdildys praeitis...
Ateis prie vilties ežero visi kiti
Ir sems kartu – kur versmės neužšąla.
Bet kam man reikia to? – paklausei tu tamsos
Ir tuščios miesto gatvės atkartojo...
Beveidės mintys grindinį užkloja,
O mėnesiena pievoje rasom alsuos
Ir bus dėkingas tau dangus už tai –
Išsaugojai juk ką jautei...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-01-12 16:16:50
Koks dar griekas, tada ir gyventi giekas.
Puikios eilės.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2017-01-11 14:46:43
Kas skaito tamstos eiles - sugriešina...
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2017-01-11 14:24:47
Kas gražiausia reikia išsaugoti... Ačiū.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-01-11 12:17:02
gražus kūrinys, kelis kartus skaičiau...
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2017-01-11 09:26:59
Džiaugiuosi, kad skaitydamas jūsų eiles, galiu kartu semtis iš neužšąlančių versmių... Ačiū :)