Padėki užsimiršti man...– prašei nakties.
 
Ir išgirdai prie lango šnarant uosį:
Ne, niekada, nes tu padovanosi,
Brangiausia, ką turėjai, – sau ir dar kitiems.
Tik nedalinki graužaties ir melo,
Kad viskas laikina, išdildys praeitis...
Ateis prie vilties ežero visi kiti
Ir sems kartu – kur versmės neužšąla.
 
Bet kam man reikia to? – paklausei tu tamsos
Ir tuščios miesto gatvės atkartojo...
 
Beveidės mintys grindinį užkloja,
O mėnesiena pievoje rasom alsuos
Ir bus dėkingas tau dangus už tai –
Išsaugojai juk ką jautei...