Tai ne krūmas ir ne medis,
Kurie žaliuoja – nežaliuoja,
Ir ne širdies trapusis ledas...
Tai mano siela... ji kartais aimanuoja.
Prie jos kapstaus, stengiu suvokti –
Medį palaistė, krūmą apkarpei –
Gal širdies ledo gabalėlį vogti?
Girdžiu--nereikia, jis tirpsta, atsargiai.
Gal įsodinti tyrą švelnų žodį –
Gyvybė iš dangaus stebuklus daro –
Siela prabus, ji šito grožio godi –
Ir meilės šypsena galop iš proto varo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-01-11 21:25:07
Nuoširdi šypsena ir guodžiantis žodis išlaisvina širdį ir sielą iš tamsumos.
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2017-01-11 09:45:40
Išties, švelnus žodis tirpdo širdies ledus ir pabudina sielą... patiko.