Tai ne krūmas ir ne medis,
Kurie žaliuoja – nežaliuoja,
Ir ne širdies trapusis ledas...
Tai mano siela... ji kartais aimanuoja.
 
Prie jos kapstaus, stengiu suvokti –
Medį palaistė, krūmą apkarpei –
Gal širdies ledo gabalėlį vogti?
Girdžiu--nereikia, jis tirpsta, atsargiai.
 
Gal įsodinti tyrą švelnų žodį –
Gyvybė iš dangaus stebuklus daro –
Siela prabus, ji šito grožio godi –
Ir meilės šypsena galop iš proto varo...