Vaizdingas, jausmingas kūrinys.

Jūsiškė lyrika labai švelni, jos šleifas yra ir čia. Bet dabar ne apie tai. Norėčiau trumpai paminėti kai kuriuos netikslumus.

Dėl gana dažno (beje, ne tik Jūsų kūriniuose) žodžio užutekis.
Darybiškai taisyklingas būtų užutėkis  (> įlanka, užtakis). Toks variantas teikiamas Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (nors yra įvairių internetinių šaltinių...).
Tiesa, dažnai kūriniuose užutekis (kaip išradinys)  įsirašo be trikdžių, įteka poetiškai (kai esti už tekėjimo kažkas)... Tad kurį variantą rinktis, daugiau nujautimo reikalas.
Šiame visgi (prasmiškai) geresnis būtų užutėkis.
 
Tuo pačiu apie tolydžio pastebimas kirčio klaidas (ankstesnių kūrinių pėdsakais).
 
Atvirukas su lauko gėle.
gėrėjaus vėl raštu lelijų > raštù vėl lelijų
su žodžiu eime > su žodžiù > ir žodis – eime... (gal taip ar pan.?)
 
Kai trauksis vienuma
Ir sopulys užglaistęs abejones > Ir sopulys abejonès užglaistęs

Eilėse kai kada galima (kai kada ir būtina) nusižengti visokioms taisyklėms... bet turi būti motyvas, priežastis (ir keista visgi, kad pražangos kažkodėl nenoriai leidžiamos rimavimo mokslui, tokios iškart peikiamos). Viską prie rimo taikyti – ne geriausias sprendimas.
Apibendrinant, pastabos – tai užuominos apie galimybę pataisyti minėtas vietas.

Na, taip, išjausta. Visgi man rimuoti jūsiškiai labiau patinka.

Išjausta...