Vėl tavęs aš prašau, kad atsiųstum tu man atviruką,
Popierinį ir tikrą su nupiešta lauko gėle,
Kad galėčiau įžvelgti pro nemigos naktį ir rūką,
Kas išliko dar tikra, kai tarė likimas – eime.
Kai viliojo mus skubantis rytdienon laikas
Ir lelijomis puošės užšalę namelio langai,
Aš varčiau ir skaičiau eilutes atviruko lyg vaikas,
Prie gėlės ten dar griežė du pievos paklydę žiogai.
Visą dieną už lango taip dieviškai dieviškai snigo,
Vėjas šoko suktinį su šėlstančia balta pūga,
Aš žvelgiau nuolaidžiai ir gėrėjaus vėl raštu lelijų,
Tavo žingsniai tyloj pasigirdo su žodžiu – eime...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2017-01-09 13:34:59
Prie gėlės ten dar griežė du pievos paklydę žiogai.
Puikios eilės. Gražūs pajautimai...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-01-09 12:28:17
Vaizdingos ir labai mielos eilės.
Tačiau ir šiuolaikinio stiliaus garbintojams klasikinis stilius - gražu.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-01-09 00:33:30
Man malonu skaityti eiles klasikiniu stiliumi. Iškilo klausymas- kuris stilius geresnis- ar klasika, ar šiuolaikinis? Kviečiu į DISKUSIJAS
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-01-09 00:18:50
Paskutinė strofa gerai dera, lyg kokia atsvara...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-01-08 22:39:56
Jausmingai miela - tarsi matai du žiogus prie gėlės...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-01-08 21:45:52
Atvirukas... Taip sentimentalu. Gražu
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2017-01-08 20:45:39
Gaivu