Vėl tavęs aš prašau, kad atsiųstum tu man atviruką, 
Popierinį ir tikrą su nupiešta lauko gėle, 
Kad galėčiau įžvelgti pro nemigos naktį ir rūką, 
Kas išliko dar tikra, kai tarė likimas – eime.

Kai viliojo mus skubantis rytdienon laikas
Ir lelijomis puošės užšalę namelio langai, 
Aš varčiau ir skaičiau eilutes atviruko lyg vaikas, 
Prie gėlės ten dar griežė du pievos paklydę žiogai.

Visą dieną už lango taip dieviškai dieviškai snigo, 
Vėjas šoko suktinį su šėlstančia balta pūga, 
Aš žvelgiau nuolaidžiai ir gėrėjaus vėl raštu lelijų, 
Tavo žingsniai tyloj pasigirdo su žodžiu – eime...