Tuščios laiko kajutės, tik girdisi šoninis vėjas,
Įsikibęs į dangų voratinklis pridengia liūtį,
Kol toks vienas eini per pasaulį ir nebesuspėji
Paragauti šviesos ir savęs nors truputį.
Nors akimirką mirti, kad vėl viskas tęstųs ir būtų
Jaunas mėnuo virš miško, kuriam auginai savo vėją,
Blyškiai tolsta per naktį, gilėjančio šauksmo minutę
Nebelieka rudens, tiktai amžinas šaltas rugsėjis.
Spalvos plinta gilyn, medžiai savo šešėliuos paklysta,
Ką lemtim vadinai, viskas virtsta į perštintį tašką.
Kaip išbrist iš rudens, kaip ištverti, išbūti, išgyti,
Šiam pasauly, kur skauda nuo krašto lig krašto...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-01-09 12:16:17
Jūsų eilės užburiančios. Priglausiu, kad galėčiau paskaityti dar ne kartą. Ačiū.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-01-09 00:28:14
Jau išsiilgau Jūsų eilių. Priglausiu
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-01-08 21:43:39
Išgyvenimų gylis... Erdvė minčiai.
Pasirodykit dažniau.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-01-08 18:26:53
gilu, jausminga, gyva
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2017-01-08 17:50:28
Džiugu matyti, nes pasiilgau jūsų kūrybinės gelmės.
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-01-08 16:41:48
vibruojančios įtampa eilės, reto poetinio skonio....glaudžiu,aciū!
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-01-08 16:20:22
Paskutinė eilutė visiškai nuginklavo. Ir dar ta vieta, kur baigiasi pirmas posmas ir pereinama į antrą, antro pradžia. Banaliai pasakysiu, bet puiku, jausminga. Truputį liūdna, bet labai profesionalu viskas nuo iki.... Milda, kodėl taip retai rašot?