Tuščios laiko kajutės, tik girdisi šoninis vėjas,
Įsikibęs į dangų voratinklis pridengia liūtį,
Kol toks vienas eini per pasaulį  ir nebesuspėji
Paragauti šviesos ir savęs nors truputį.
 
Nors  akimirką mirti, kad vėl viskas tęstųs ir būtų
Jaunas mėnuo virš miško, kuriam auginai savo vėją,
Blyškiai tolsta per naktį, gilėjančio šauksmo minutę
Nebelieka rudens, tiktai amžinas šaltas rugsėjis.
 
Spalvos plinta gilyn, medžiai savo šešėliuos paklysta,
Ką lemtim vadinai, viskas virtsta į perštintį tašką.
Kaip išbrist iš rudens, kaip ištverti, išbūti, išgyti,
Šiam pasauly, kur skauda nuo krašto lig krašto...