Santrauka:
Sako, kad po Vėlinių ir mirusiesiems reikia duot ramybę...
Nebūsi niekada čia kviestas svečias
Nors visad vartai atviri.
Dabar žiema. Ledinis šaltis basas
Paminklai klūpantys rimty.
Dangau, juk čia keliai subėga
Į vieną pusę – nuo namų.
Jau lapkričio raudas sugėrė sniegas
Ir baltoje būty švariai ramu...
Nežydi gėlės. Paukščiai kitiems gieda
Tarp kryžių pusnys be vardų.
Nemindykit tylos. Netrypkit balto sniego
Vien nuo tikėjimo čia taip skaidru.
---
Juk atmintis visad šalia išlieka
Neužpustyta ir graudžiai sava.
Nekalbinkit išėjusių. Tegul pamiega
Po balta šio viduržiemio tyla...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-01-07 23:13:58
Taip skaitoma, kad nuo Vėlinių iki Velykų nereikia mirusiems drumsti ramybės, jeigu nėra artimųjų mirusių žiemos metu. Tada tą dieną yra uždegamos žvakės.
Nepaprastai gražios eilės išėjusiems į amžinybę.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-01-07 19:49:48
labai gražu ir jausminga
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-01-07 10:54:49
....o aš negaliu nekalbint....sausį pasaulį paliko mano mama,sekančią dieną po mano gimtadienio...tądien visada ją kalbinu,,,ačiū už šias jautrias eiles,jos puikios, man itin asmeniškos ir aš jas glaudžiu arčiau širdies...