Ach, kaip saldžiai šiąnakt prisnigo
Ant stogų, ant užkimusio miesto,
O mėnulis toks savas, be grimo
Ant palangės pasiūlė prisėsti.
Aš jam – mirkt. Jis nieko nesakė,
Debesin miegoti paniro.
Ir likau viena tą naktį
Ant palangės rymot.
Kas žino,
Gal kur nors ir tu toks vienas
Tylomis linčiuoji likimą,
Bet nei jis nekaltas, nei Dievas.
Ko norėt, jei patys nežinom.
Kai žiema, burnojam – šalta,
Kai lietus – drėgmė kankina,
Laukiam laimės ant žirgo balto,
Po to gailimės, kad nepažinom
---
Taip per sniegą mintys plaukia,
O pieštukas raides šokdina.
Bet tiek to, tariu labanakt,
Jau blakstienos vokus rakina.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-01-07 23:34:11
Laukiam laimės ant žirgo balto,
Po to gailimės, kad nepažinom
Kai esant jauniems pradedama laukti, tai laimės ant balto žirgo arba princo atplaukiančio su laivu raudonomis burėmis - dažniausiai greičiau sulaukiama laiškanešio su pensija.
Man labai patiko Jūsų kūrinys.
Glaudžiu ir tariu "ačiū".
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-01-07 00:00:32
Pabaiga su bajeriu :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-01-06 11:18:56
gražios, jausmingos mintys plaukia
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2017-01-06 10:10:10
Atrodo - viskas kasdieniška, bet kai įvilkta į "gražius rūbelius" - sustoji...
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-01-06 07:15:57
regis, tikrai nieko rimto, o kaip suskambėjo! :) linkėjimai mėnuliui, autorei mano didelis bravo!