Ach, kaip saldžiai šiąnakt prisnigo
Ant stogų, ant užkimusio miesto,
O mėnulis toks savas, be grimo
Ant palangės pasiūlė prisėsti.
Aš jam – mirkt. Jis nieko nesakė,
Debesin miegoti paniro.
Ir likau viena tą naktį
Ant palangės rymot.
Kas žino,
Gal kur nors ir tu toks vienas
Tylomis linčiuoji likimą,
Bet nei jis nekaltas, nei Dievas.
Ko norėt, jei patys nežinom.
Kai žiema, burnojam – šalta,
Kai lietus – drėgmė kankina,
Laukiam laimės ant žirgo balto,
Po to gailimės, kad nepažinom
---
Taip per sniegą mintys plaukia,
O pieštukas raides šokdina.
Bet tiek to, tariu labanakt,
Jau blakstienos vokus rakina.