Meldžiuos Dievams, kuriais seniai nebetikiu,
Iškėlusi rankas į tuščią dangų.
Tačiau malda vėl gimsta su saulėtekiu,
Rasa kai kojas žolėje surango.
Meldžiu kalba, kurios net neišmokė niekas.
Tik vėjo skraistės plakasi į šonus.
Ir žodžiai lūpose sutirpsta tartum sniegas,
Lyg aidas blaškomas tuščiuos vagonuos.
Meldžiuos Dievams, kurių net niekada nebuvo:
Nei ryto rasai kopiant ant žolės,
Nei saulei jūros glėbyje pražuvus.
Meldžiuos. Gal tas, kuriuo tikiu, girdės?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2006-11-11 12:34:51
Taip labai dideliai nevienaprasmingai čia apie tuos tikėjimus...
Geras.
Anonimas
Sukurta: 2006-11-10 16:35:36
Gilus, perskaiciau du sykius.pabaiga tokia stipri (Meldziuos. gal tas, kuriuo tikiu, girdes?) ((gal tas kuriuo tikiu girdes)) niu wa cia tai supper, patiko. geras darbas.
Anonimas
Sukurta: 2006-11-10 00:12:48
neblogas žaismas vaizdu..tačiau gal per didelis užsižaidimas maldomis dievams :) vyrauja lyrizmas.... jausmas... gerai
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2006-11-09 21:16:27
Aš taip supratau: malda iš nevilties dievams (ir kuriais netikima, ir kurių nebuvo – ko tik nedaroma nevilty)
O norima, kad išgirstų žmogus, kuriuo tikima. Taigi man viskas gana logiška. Šiek tiek pirmo posmo paskutinės eilutės ž. tvarka nepatinka, o šiaip viskas gerai šiame eiliuke:)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2006-11-09 20:25:52
...tarsi sielos tyras atodūsis...puiku...
Vartotojas (-a): gungnir
Sukurta: 2006-11-09 20:20:58
Tyras šauksmas...