Meldžiuos Dievams, kuriais seniai nebetikiu,
Iškėlusi rankas į tuščią dangų.
Tačiau malda vėl gimsta su saulėtekiu,
Rasa kai kojas žolėje surango.

Meldžiu kalba, kurios net neišmokė niekas.
Tik vėjo skraistės plakasi į šonus.
Ir žodžiai lūpose sutirpsta tartum sniegas,
Lyg aidas blaškomas tuščiuos vagonuos.

Meldžiuos Dievams, kurių net niekada nebuvo:
Nei ryto rasai kopiant ant žolės,
Nei saulei jūros glėbyje pražuvus.
Meldžiuos. Gal tas, kuriuo tikiu, girdės?