Išvarvėjęs užutekiuos verkė rytojus
Susižėręs į saują ir laiką ir kelią, takus,
Ten, kai lijo, be galo, be galo skaudėjo,
Bet dalinomės viską, o viską mes tąsyk perpus.
Ten laibi sakiniai lyg užgesusios ugnys,
Sutemų raidėmis ten viliojo delčia,
Supos vėjas lengvai tarsi ežero lūgnės,
Šliaužė tyliai naktis lyg laukuos pasiklydus viešnia.
Tu užmerkei akis ir plazdėjo blakstienų šešėliai,
Gėrė vyną už stalo svečiai jau kiti,
Nežinojau, ar buvo šiandieną užėję
Tie, kur žygdarbio kartą gyvenime būna verti.
..............................
Išvarvėjęs užutekiuos verkė rytojus,
Tavo balsas užkimęs pasklido nakty,
Man ir vėlei iš naujo kartojos
Žodžiai tų, kurie buvo per žingsnį, kur buvo arti...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-01-03 14:01:50
Nuostabus kūrinys.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-01-02 23:53:24
Liuks. Viskas - nuo atlikimo iki minties.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2017-01-02 18:56:19
...nuostabi lyrika...visada žavi ir užburia...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-01-02 15:44:02
Gražu ir vaizdinga...
Nežinojau ar buvo šiandieną užėję,
Tie, kur žygdarbio kartą gyvenime būna verti.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2017-01-02 15:06:46
Jaudinanti lyrika, puikios metaforos. Malonu skaityti.
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-01-02 13:17:46
sujaudino eilės. tokios lyriškos, o jau metaforų grožis....užliūliavo taip gražiai sudėliotas rimas...priglaudžiau,aciū.