Išvarvėjęs užutekiuos verkė rytojus 
Susižėręs į saują ir laiką ir kelią, takus, 
Ten, kai lijo, be galo, be galo skaudėjo,
Bet dalinomės viską, o viską mes tąsyk perpus.
Ten laibi sakiniai lyg užgesusios ugnys, 
Sutemų raidėmis ten viliojo delčia, 
Supos vėjas lengvai tarsi ežero lūgnės,
Šliaužė tyliai naktis lyg laukuos pasiklydus viešnia.
Tu užmerkei akis ir plazdėjo blakstienų šešėliai, 
Gėrė vyną už stalo svečiai jau kiti,
Nežinojau, ar buvo šiandieną užėję 
Tie, kur žygdarbio kartą gyvenime būna verti.
..............................
Išvarvėjęs užutekiuos verkė rytojus, 
Tavo balsas užkimęs pasklido nakty, 
Man ir vėlei iš naujo kartojos
Žodžiai tų, kurie buvo per žingsnį, kur buvo arti...