Likimą aš ar tu pamynei?
O galbūt mindėme abu?
Kai sakinys jo paskutinis
Prakirto širdį botagu.
Ir nulašėjo, nukraujavo
Ant kelio dulkių ta širdis.
Nebuvo: mano, tavo, savo...
Bet liko vartai užverti
To sodo, kurs kadais žydėjo,
Kur noko saldūs obuoliai.
Ak, žodi-vėjau, žodi-vėjau,
Kas bus, likimas, jei pareis
Ir pamatys, kaip nyksta medžiai
Už vartų uždarų, tvoros?
Kažin ar viską jis atleidžia?..
O gal sugrįžęs pagalvos,
Kad neverti tie, kurie juokės,
Ir netikra jų atgaila.
..............................................................
Dar krenta obuoliai sunokę
Sode, kurio seniai nėra...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-01-02 22:34:03
Vaizdingas, eleginis kūrinys, su vilties kupina pabaiga. Jeigu, obuoliai sunokę dar krenta, nors sodo jau nėra - reiškia dar ne viskas prarasta. Ačiū, kad esate.
Imu į glėbį ir nešuosi į savo kraitinę skrynią. Ačiū.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2017-01-02 15:27:13
... tai, ką išsaugo atmintis ir širdis.
Ir tokios eilės skaitomos ne kartą. Ačiū.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-01-02 11:59:19
pabuvau tame sode
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2017-01-02 11:01:03
Daug ką mūsų vaizduotė išsaugo...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-01-02 09:51:07
Žaviuosi nesenkančiomis autoriaus mintimis ir paprastų žodžių įtaiga.
"Žodi - vėjau, žodi- vėjau"
Sėkmės Naujais metais !
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2017-01-02 07:28:41
Prisiminimai apie Edeną...
Vartotojas (-a): adria
Sukurta: 2017-01-02 02:13:27
tradiciškai telieka įkvėpti oro, kai širdis grįžta į savo ritmą, dar kartą perskaityti...