Likimą aš ar tu pamynei?
O galbūt mindėme abu?
Kai sakinys jo paskutinis
Prakirto širdį botagu.
 
Ir nulašėjo, nukraujavo
Ant kelio dulkių ta širdis.
Nebuvo: mano, tavo, savo...
Bet liko vartai užverti
 
To sodo, kurs kadais žydėjo,
Kur noko saldūs obuoliai.
Ak, žodi-vėjau, žodi-vėjau,
Kas bus, likimas, jei pareis
 
Ir pamatys, kaip nyksta medžiai
Už vartų uždarų, tvoros?
Kažin ar viską jis atleidžia?..
O gal sugrįžęs pagalvos,
 
Kad neverti tie, kurie juokės,
Ir netikra jų atgaila.
..............................................................
 
Dar krenta obuoliai sunokę
Sode, kurio seniai nėra...