Santrauka:
Parašiau ką tik, belaukdamas saliutų. Kadangi dzin man jie, tai ir eilės ne „saliutinės“.
Pasibels kada nors tau į langą
Tyliai tyliai... Tamsi bus naktis –
Viešpats delnu padangę uždengęs...
Ir atversi pati
Tas duris, kur sapnai neuždaro,
Kur nėra svetimų, nei savų –
Vien banguojančios liūdesio marios
Be sidabro žuvų.
Kur nėra krantuose jokio aido,
Nėra medžių ar kopų baltų,
Kur paklydę saulėlydžiai braido –
Juk nėra ten krantų.
Įsileisi vidun piligrimą
Iš šalies svetimos, tolimos
Ir prie stalo prisėsi nurimus,
Šalimais jis rymos...
Ir tylėsit abu užsimerkę –
Baimė ims, kad vėl vėjas papūs,
Kai išaštrintas rytmečio dalgis
Pirmus perpjaus lapus.
Ir žinosi – su vėju nubėga
Ką tik jaustas širdies graudulys...
...............................................................................
Ir nelieka, nelieka vėl nieko –
Tik lašeliai keli...
2016 gruodžio 31 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2017-01-01 19:09:45
Neįkyri elegija.
Ačiū.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-01-01 18:37:30
svarbu, kad nors tie keli lašeliai lieka...užteks ir tiek...labai mielos eilės
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-01-01 13:22:31
Lašeliai keli nėra niekas. Jie kartais būna brangesni už jūrą.
Nuoširdžios, jausmingos, eleginės eilės.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-01-01 01:37:15
Kol yra kažkas tikro ar iliuzija, su kuo galit kalbėtis nors mintimis, tol mes mėgausimės Lietaus paliktais lašeliais...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-01-01 00:48:13
Puikios naujametinės eilės. Nelieka nieko - tik lašeliai keli...